Kovos už Lietuvos laisvę
Nuopelnai, už kuriuos siūloma apdovanoti VYČIO KRYŽIAUS ORDINU :
1972 m. gegužės mėnesį sovietų valdžiai trukdant visuomenei dalyvauti Romo Kalantos laidotuvėse, Vytautas KALADĖ buvo vienas iš pagrindinių jaunimo pasipriešinimo manifestacijos organizatorių ir vadovų Kaune. Pasipriešinimo manifestacijos, įgavusios ir ryškų politinį atspalvį, vyko 1972 m. gegužės 18 – 19 dienomis Kaune. Už šią veiklą V. Kaladė LSSR Aukščiausio teismo buvo nuteistas tris metus kalėti lageryje. V. Kaladė, vienintelis iš teisiamųjų dėl manifestacijos organizavimo, kategoriškai nepripažino savo kaltės, remdamasis žmogaus teise tinkamai pagerbti žuvusį draugą bei gyventi laisvoje Tėvynėje.
Ši manifestacija nuskambėjo visame pasaulyje, primindama apie Lietuvos okupaciją ir visuomenės nesusitaikymą su tuo. Tai buvo vienintelė tokio masto manifestacija Sovietų Sąjungoje.
2004 m. Vytautui Kaladei pripažintas teisinis Laisvės kovų dalyvio statusas.
Ši manifestacija nuskambėjo visame pasaulyje, primindama apie Lietuvos okupaciją ir visuomenės nesusitaikymą su tuo. Tai buvo vienintelė tokio masto manifestacija Sovietų Sąjungoje.
2004 m. Vytautui Kaladei pripažintas teisinis Laisvės kovų dalyvio statusas.
Paskutinis kaltinamųjų žodis
Suteikiamas paskutinis zodis teisiamajam VYTAUTUI KALADEI. Didziai gerbemas teisme, as pasinauduosiu man, kaip kaltinamajam; suteikta teise i paskutini zodi. Geguzes menesi 14 diena Kaune, miesto sodelyje,ugnis ateme gyvybe R. Kalantai. Tai labai skausminga mirtis tokiam jaunam vaikinui, kupiname tiek fizini u, tiek dvasiniu jegu . Rodos, gyvenk, mylek ir ieskok gyvenime savo vietos.Bet Romas savo gyvenima nusprende del jam vienam tiksliai zinomu piezasciu uzbaigti ugnyje. Kas zino, gal dar karstesne , didesne ugnis liepsnojo jo jaunoje sirdyje, bet ta sirdis amziams nustojo plakusi. Pats tragiskas mirties faktas pritraukë zmoniø minia i miesto soda.Ju niekas neorganizavo, nederzorentavo, jie ejo i susideginimo vieta su liudesiu veiduose ir ivairiais jausmais sirdyse. Jiems, kaip ir visiems kitiems, nebuvo zinoma tikslus R. Kalantos mirties motyvai.Bet jie ejo ir ejo.Savo pagarba velioniui minia reiske kukliai, padedama ant susideginimo vietos baltu kaliju. dar ilgai zmones stovejo sode sumise, tylus, pritrenkti tokios ziarios mirties. Kai kurie klausdavo,kodel jis taip? Apdeges medis ir zemes lopinelis apie ji,prisigeres benzino ir Romo kvapo, akimirksniu tapo viso Kauno demesio centre.Zmones ateidavo sodelin, dedavo geles, patyledavo ir nueidavo toliau gyventi,dirbti myleti ir kenteti, Zeme, zeme kuri girdejo priesmirtini Romo sauksma, kuri girdejo jo sirdie silpstanti plakima, apsidenge gleznai geliu ziedais. Man labai norisi, didziai gerbiamas teisme,paklausti, ar tokia forma reiskiama zmoniu pagarba vielioniui pazeide viesaja tvarka. Juk tada dar niekas netrukde eismui, deja, masinos ir nevazineja per miesto soda. Tad kodel,nekreipiant demesio i zmoniu jausmus,geles kurias ejo ant susideginimo vietos tyru jausmu skatinami, buvo mindomos,metmos i siuksliu dezes ? Naivu butu galvoti, kad susirinke zmones prie susideginimo vietos bent simtaja dalimi pazeide viesaja tvarka. Isitikine,ka jiems trukdoma prieiti prie susideginimo vietos, zmones skubejo prie Kalantos namu. Ten jau buriavosi miniu minios, ne simtas ir daugiau. Kaip kad raso tardytojas Vilutis, Petruskevicius parengtinio tardymo protokoluose. Dvi placios eiles zmoniu is priesingu pusiu stengesi [patekti] i vidu, verzesi pamatyti paskutini karta velioni iratiduoti jam pagarba. Su kokiais jaumais sirdyse ir mintimis ejo jie pro karsta, zinoma jiems tik vieniems. Priesingoje gatves puseje buvo pristoje aibes zmoniu. Visi skubejo pamatyti Roma, kuris niekam gyvenime nepadare blogo, o ir gero gal nelabai daug spejes padaryti,ramus, neatpazistamai ugnies pakeistas gulejo karste. Ir tik is nuotraukos,kuri kabejo virsugalvy, zvelge tas,kuris isejo is musu tarpo amziams, negriztamai. Visi, kas norejo dalyvauti laidotuvese, is tevu suzinojo, kada Roma lydes i paskutine kelione. Koks pasipiktinimas atsispindejo zmoniu veiduose , zodziuose, gestuose. Kai atejo 16 val. i laidotuves,neberado to, kurio atejo islydeti. Tada buvo norima visai miniai vaziuoti i kapines, bet ir ten buvo nuimti autobusai. Visiems ir be zodziu buvo aisku,kad ne be pasalines itakos Romo laiidotuves buvo pagreitintos. Nieks miniai neliepe uzpildyti gatve ir stichiskai nepasitenkinimo vedama uzpludo ja. Daugiausia jaunimas-Romo bendraamziai. Buvo pradeta skanduoti sukiai-TEGYVUOJA ROMAS! VALIO! Romas visada bus musu sirdyse! Nuotrauka! Taip sauke jaunimas,taip sauke ir pagyvene zmones. Taip,taip ir pagyvene zmones, kuriems pirma karta gyvenime teko matyti; kaip mindzioja geles, mete i siuksliu deze, geles kurios buvo padetos ant mirties vietos. Jie mate, kad ivairiom priemonem trukdoma pagerbti velioni, kuris gyvas budamas niekam blogo nepadare ir kuris viso labo ne 18 metu neturejo. Toks,sau lygiu neturicios priemones, kuriu buvo griebtasi velionio atzvilgiu ir zmoniu ,kurie norejo ji pagerbti,buvo paskutinis kantrybes lasas.Visi vieningai patrauke i miesto soda. Kolonai daznai tekdavo stabtelti,nes eje is paskos pagyvene zmones nespejo eiti paskui jaunima. VISI VIENINGAI SKANDAVO; "I MIESTO SODA!" Miesto soda savaime,ratu apsupo medi, prie kurio kelios dienos atgal siaubingu skausmu varstomas, ugnies suzalotas,be samones guliejo Romas. Ne vienas tada susimaste,del ko nusizude Romas,del ko atsirado zmoniu, kurie is kailio neresi, noredami sutrukdyti geliu dejima, sodo lankyma. Ne vienas ir ne du mate sulaikant ta ar kita uz geliu dejima. Todel nedvejodami ejo prie milicijos pikieto pagalba reikalauti, kad isleistu tuos,kurie dejo geles. Kaip jums zinoma, is to nieko neisejo ir dalis jaunimo grizo i miesto soda. Cia juos bande grubiomis priemonemis isskirstyti ir to pasekoje gavosi visuotines riauses. Z MOGAU, mirdamas Romas Kalanta neprase ne vieno is musu,kad ant jo susideginimo vietos detume geles, buriais eitume prie susideginimo vietos ar kitokia forma ji minietume. Tu pats, zmogau,vedamas nuosirdaus pasipiktinimo; gailescio,darei ta , ka darei. Todel buk iki galo, bet kokiomis aplinkybemis istikimas savo jausmams,neisduok ju sakydamas, visi dejo geles ir as dejau,visi ejo ir as ejau; visi sauke ir as saukiau. Kodel taip dariau,nezinau. Zinai puikiai, zinai ir tau ne viena karta tau prikis ne kas kitas o tavo sazine Geguzes menesi kaunieciai irode, kad mirties vieta jiems yra sventas dalykas ,ir dave suprasti, kad niekm neleis ja isniekinti. AS KATEGOISKAI nesutinku su kaltinamosios isvados redakcija,esa as dalyvaves Kauno ivykiuose tik todel,kad buvau baustas 15 paru.Geguzes 18 d as pats asmeniskai maciau sulaikant vaikina uz geliu dejima ant susideginimo vietos. Man buvo zinoma,kad milicijos darbuotojai kitomis dienomis net leide sau mindzioti ir metyti geles i siuksliu dezes. Be to, is anksciau man buvo zinoma,kad minetiems pareigunas nesvetimas grubumas.MAN buvo zinoma,kad milicijos darbuotojai kitomis dienomis net leide sau mindzioti ir metyti geles i siuksliu dezes. Be to anksciau man buvo zinoma, kad minetiems pareigunams nesvetimas grubumas. Man buvo ne karta pareiksta,kad as smeizes milicijos darbuotojus,bet kaip sako patarle,kas daroma uz sienu,tas bus zinoma... Pagrindiniais kaltininkais laikomi;; as Vytautas KALADE A. KACINSKAS , R BAUZYS, V. URBONAVICIUTE. Reikia pastebeti ir nusistebeti, kodel nelaikomi kaltais tie,kurie minde ir mete geles i siuksliu dezes,neleido zmonems lankyti sodelio,neleido 16 valanda islydeti Romo Kalantos. Tai butent tie asmenys savo netinkamu elgesiu suerzino ir suorganizavo zmones. Mano kalte ta, kad as kartu su kitais uztveriau Paneriu gatve,skandavau,ejau per Vilniaus, gatve irLAISVES aleja iki milicijo valdybos pirmoje eileje. NIEKO NEMUSIAU, NELAUZIAU IR KITUS NESKATINAU TAIP DARYTI... DAR ta pacia nakti kameron isiverzes saugumo kapitonas A.Rimkus ateme is teisiamojo jo paskutinio zodzio rankrasti ''Kodel nesuderinai su mumis? '' Manai,kad tavo zodziai pasieks ka nors laisveje? NESITIKEK.! Kai po septyniolikos metu VYTAUTAS KALADE ieskojo savo' '' neramios jaunystes'' relikvijos- sidabrines monetos su Vytimi -ir jos nesurado, jau nepriklausomos Lietuvos Auksciausiajame Teisme kaip kompensacija uz ta netekti jam atidave saugumieciu padarytu teismo proceso irasu magnetofono juostas.Ten jis surado ir savo paskutini zodi....VIENINGAS KALTINTOJU CHORAS Visuomeniniai kaltintojai MILASIUS, GRIGONIENE , SKIBINISKAS bemaz choru vieningai reikalavo;;--Reikalaujame tvarkos ardytojas skirti pelnytas bausmes!-- Valstybinis kaltintojas G.BAKUCIONIS buvo irgi pasipiktines -- Kodel saukei '' LIETUVA''? Ka tai reiskia? - darsyk retoriskai kreipesi i VYTAUTA KALADE. Sis ramiai atsake;; -Tai mano gimtine,cia as uzaugau....1972 m. spalio 3 diena ''Lietuvos Tarybu Socialistines Respublikos vardu'' buvo perskaitytas nuosprendis ;; VYTAUTA KALADE, ALFONSO s., ANTANA KACINSKA, JONO s., GRINEVICIU KAZI,JUOZO s., BAUZI RIMANTA, PRANO s,.ZMUIDA VYTAUTA pripazinti kaltais pagal baudziamojo kodekso 199 prim3 straipsni ir nubausti laisves atemimu; VYTAUTA KALADE ir ANTANA KACINSKA- trejiems metams kiekvienam, R BAUZI -vieneriems metams ir sesiems menesiams, K.GRINEVICIU ir V. ZMUIDA-dvejiems metams, V URBONAVICIUTE- vieneriems metams pataisos darbu be laisves atemimo,isskaitant is uzdarbio 20 % valstybei, J.PRAPUOLENI--trejiems metams... Nuosprendyje skrupulingai pazymeta ;suma,35 rublius ,ismoketa psichiatrui V Gutmanui uz ekspertize , PRITEISTI IS TEISIAMUJU. PASMERKTAS VISAM GYVENIMUI Paskutine naktis LSSR valstybes saugumo komitieto pozemyje, pagal VYTAUTO KALADES pasakojima,buvo labai sunki. Paryciais netiketai saugumo kieme sukauke sirena,skelbenti ''ypatinga padeti'' Ten isvarytas VYTAUTAS KALADE pamate piltaji ''varna'''..Ji palydejas saugumo kapitonas A.Rimkus pasake ''Sedesi nuo skambucio iki skambucio kaip pavojingiausias prievartautojas''..Ka as isprievartavau?''-nesuprates paklause VYTAUTAS KALADE. Tada kapitonas nusijuoke ;''PACIA PAZANGIAUSIA SISTEMA PASAULYJE!!!'' Keli anuomet labai aukstas pareigas uzeme partines nomenklaturos atstovai buvo liudininkai,kai LKP CK pirmasis sekretorius A.Snieckus grieztai pareikalavo is saugumo generolo majoro J.Petkeviciaus dirbti visoms kryptimis,kad sugrize is ikalinimo vietu ''KAUNO CHULIGANAI'' nepasidarytu tautos didvyrias. Dirbti visomis kyptimis'' reiske; kad is lagerio tie vaikinai sugriztu narkomanais,alkoholikais-''cefyrininkai'',''gaidziais'' ar bent saugumo informatoriais.
1972 metų gegužę jis sušuko: ‘‘Einam į Laisvės alėją‘‘
‘‘Lietuvos ryto‘‘ žurnalistas eina Vytauto KALADĖS dramatiško gyvenimo pėdsakais
A. Dargis
Vytautas Kaladė dar buvo gyvas, kai Kaune plačiai pasklido žinia, kad KGB agentai numetė jį nuo Vilijampolės tilto ant Jonavos gatvės grindinio, spygliuota viela surišę rankas.
Prisipažinsiu, kad iš pradžių patikėjau šia versija.
Daug metų rinkdamas faktus apie Romo Kalantos susideginimą 1972 metų gegužės 14-ąją ir po to Kaune įvykusią pačią masiškiausę okupacijos laikais antisovietinę manifestaciją, susitikinėjau su aukštais komunistų partijos, vyriausybės, valstybės saugumo komiteto pareigūnais. Ir ne vienas pašnekovas, neslėpdamas neapykantos, sakydavo; ‘‘Jeigu ne tas Kaladė, tai ‚‘‘kalantinių‘‘[taip jie vadino 1972 metų gegužės 18-19 dienomis vykusias demonstracijas Laisvės alėjoje ] nebūtų įvykę ir patį R. Kalantą dabar vargu ar kas beprisimintų‘‘.
Būtent šis, tuomet dvidešimt penkerių metų Kauno dramos teatro scenos darbininkas vedė tūkstantines miesto gyventojų minias iš Panerių gatvės Vilijampolėje į miesto centrą.
Bet gandas apie Vytauto Kaladės mirtį tada nepasitvirtino. Tomis devyniasdešimt penktų metų žemos dienomis jis gulėjo Kauno, Armatūrininkų gatvėje esančioje slaugos ligoninėje, kurią kai kas dar vadina‚‘‘ Saulėlidžio prieglauda‚ ‘‘18palatoje-mirtininkų vienutėje. Ten Vytautą Kaladę, taip ir neatsigavusį po sudėtingos galvos smegenų operacijos atvežė sesuo.
Hipis su J. Lenono akiniais
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vytautas Kaladė stebindavo praeivius Laisvės alėjoje savo neįprasta išvaizda- eidavo basas, pečius siekiančiais plaukais ,tamsiais apskritais‚‘ ‘Johnno Lenono akiniais‘‘, rankoje laikydamas VEF tranzistorių ir užsidėjęs ausines. O ant kaklo jis būdavo pasikabinęs grandinėle pervertą 10 litų monetą, atsuktą taip, kad pro prasektus marškinius praeiviai matytų Vytį.
Ši ‚‘‘medaljona‘‘ jis buvo išmainęs į jubiliejinį Lenino gimimo 100-osios metinėms skirtą medalį , kuris jam buvo įteiktas 1970 metų pavasarį ‚‘‘už aktyvią gamybinę ir visuomeninę veiklą‘‘ Kauno dramos teatre. Mat jauną scenos darbininką kolektyvas buvo išrinkęs į profsąjungos komiteto revizijos komisiją ,nes šis per susirinkimus nuolat keldavo triukšmą dėl menkų komandiruotpinigių, kuriuos taupydami aktoriai į gastroles vežiodavosi sudedamas loveles ir miegodavo, ne viešbučiuose, bet scenoje.
1972 metų gegužę Kauno dramos teatras gastroliavo Vilniuje. Sužinojęs, kad priešais Muzikinį teatrą esančiame miesto sode susidegino kažkoks moksleivis iš Vilijampolės, Vytautas Kaladė nupirko du baltus kalijų žiedus ir naktiniu traukiniu grįžo į Kauną. Bet prie fantano jau stovėjo glaudžiai susispietusiu milicininkų ir draugovininkų ‚‘‘žiedas‘‘ nieko neleidžiantis ton vieton, kur įvyko tragedija.
Einam į Laisvės alėją !!
Tik kvartalas skyrė nedidelį žalią Kalantų namelį Panerių gatvėje ir dviejų aukštų pilką medinį baraką toje pačioje gatvėje, kur gyveno Vytautas Kaladė su motina, tačiau jiedu buvo nepažįstami .
Su tais pačiais kalijų žiedais atėjęs palydėti Romą Kalantą į kapines, Vytautas Kaladė sužinojo , kad laidotuvės įvyko dviem valandomis ankščiau; karstą išnešė civiliai persirengę valstybės saugumo pareigūnai , net nelaukdami , kada suvažiuos visi Kalantų giminės .O laidotuvių procesijos sunkvežimiai nulėkė į Romainių kapinės beveik 80 kilometrų per valandą greičių.
Visose sankryžose Vilijampolėje degė žalios šviesoforų šviesos ir stovėjo milicijos patruliai su motociklais. Pats LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus davė miesto valdžiai griežtą nurodymą iš Maskvos ,kur atsidūrė švęsti pionierių organizacijos penkiasdešimtmečio; ‚‘‘Kalantą reikės palaidoti tyliai ir greitai , kad nekiltų jokių nepageidaujamų ekscesų‘‘
Prie 34-ojo namo, Panerių gatvėje rinkosi šimtai , tūkstančiai žmonių su gėlėmis, vainikais. Nepaisydama netgi Romo Kalantos artimųjų prašymų išsiskirstyti, pasipiktinusių kauniečių minia vis didėjo. Kažkas paprašė bent parodyti susideginusio jaunuolio fotografiją. Romo Kalantos vyresnysis
Brolis Antanas išnešė portretą, padarytą specialiai laidotuvėms.
Tada Vytautas Kaladė užšoko ant tūkstantinėje minioje įstrigusio sunkvežimio kabinos ir iškėlęs gėles, šūktelėjo ,‘‘Žmonės ,valdžia mus apgavo Einam į Laisvės alėją‘‘
Tuo tarpu Laisvės alėjoje esančioje ;;Tulpės‘‘ kavinės uždaroje banketų salėje jau buvo susirinkę Kauno partinės ir sovietinės valdžios pareigūnai su svečiais iš Vilniaus, kurie atvyko specialiai tam , kad ‚‘‘padėtų suvaldyti situaciją‘‘, Jie buvo ką tik gavę žinią iš LSSR valstybės saugumo komiteto Kauno skyriaus viršininko G.Bagdono, kad ;; atsakinga užduotis
‚‘‘ įvykdyta; R.Kalantos karstas ką tik užkastas be jokių incidentų. Visi lengviau atsiduso ir ta proga nutarė .... papietauti ‚‘‘Tulpėje‘‘.
Ko labiausiai bijojo KGB
Apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune su buvusiu valstybės saugumo komiteto pirmininku Gediminu Bagdonu šnekėjausi tuoj po 1991m. rugpjūčio pučio Maskvoje – ir prieš tai, ir šiek tiek vėliau šia tėma kalbėti jis kategoriškai atsisakydavo . Pirmėji pašnekovo žodžiai ,prisipažinsiu, labiausiai nustebino; ‘’Jus aišku, nepatikiesite, bet giliai širdyje visą tą laiką aš irgi buvau už Lietuvos nepriklausomybę‘‘.
Į Kauną G.Bagdonas atvyko dar 1957 metais , todėl geriau , jo žodžiais, nei bet kas žino, koks tai buvo ‚‘‘sunkus miestas‘‘ ideologiniu požiūrių; absoliuti dauguma lietuvių, iš tremties į laikinėją sostinę sugrįžo nepriklausomos Lietuvos vyriausybės pareigūnai, kurie, nepaisant draudimų, vis tiek įsigudrindavo prisiregistruoti Kaune. Tad nieko nuostabaus, kad vasario šešioliktoji ir Vėlinės būdavo tos dienos, kai į Kauną nukrypdavo ne tik LKP CK vadovų dė-mesingos akys. Netgi SSKP CK sekretorius I.Kapitonovas , aukščiausias Lietuvos prižiūrėtojas Kremliuje, teiraudavosi ‚‘‘na, kaip ten, Kaune, ar ramu/‘‘
Nerimo, kad ‚‘‘kas nors gali ką nors išprovokuoti ‚‘‘ būdavo netgi per krepšinio ar bokso varžybas. O nuo 1972 metų prisidėjo dar viena nerami data- gegužės keturioliktoji, R. Kalantos susideginimo diena.
1972 –ieji, gegužės 14 - oji
Kai paklausiau saugumo pulkininko, kur buvo tą dieną, šis irztelėjo: ’’Kam jums tokios smukmenos/ Vėliau G.Bagdonas prasitarė 1972m gegužės keturioliktąją sedėjęs savo tarnybiniame kabinete Laisvės alėjoje 14. Kodėl, juk buvo sekmadienis,ar tai reiškia, kad valstybės saugumo komitetas iš anksto turėjo informacijos, jog kažkas gali įvykti mieste/ G. Bagdonas užginčijo, kad jokių žinių apie tai, jog prie fantano kas nors yra nusprendęs susidegiti,saugumiečiai neturėjo. Kauno specialiosios mokyklos kursantai ,pirmieji užgesinę R.Kalantą , atsidūrė miesto sode irgi visiškai atsitiktinai;’’Ėjo į Vilniaus gastronomą nusiprkti cigarėčių’’.
Kaip ir ankščiau, buvęs Kauno saugumo viršininkas įsitikinęs,kad R.Kalantos susideginimas-‘’’grynai individualus ligusto jaunuolio aktas’’ .Apie įvykį prie fontano jam pranešė V.Baublys, tuometinis Kauno milicijos valdybos viršininko pavadotojas ,ir jiedu tuoj pat nuvyko į miesto sodą.
‘’Pamačiau sudegusio benzino dėmę ant žemės, prie medžio mėtesi juodas batas ,- pasakojo V.Bagdonas .- Įvykio vieton pradėjo rinktis žmonės .Žinau, kad Lietuva ne kokia Vidurinė Azijos respublika,kur nuotakų susideginimas-įprastas reiškinys . Supratau, jog bręsta neeilinė situacija, tad tuoj pat grįžau į kabinetą,per ‘’VČ’’ [vyriausybiniu ryšiu.-AD.] susisėkiau su valstybės saugumo komitieto pirmininku genarolu Petkevičiumi ir pranešiau,,kas įvyko Kaune. Mane nustebino absoliučiai rami generolo rekcija. ‘’’Nu ir kas’’ …
Mano nuomane , iš pradžių ten nebuvo jokios politikos, gal koks nors konfliktas su mergina jausmų pagrindu.Man buvo atnešę Kalantos dienoraščius ir laiškus.Prisimenu,ten jis rašė,jog būsiąs kunigų arba milicninkų… Tipiškas besiblaškantis jaunuolis’’.
Kauno ‘’’karštieji taškai
Anot G. Bagdono, fontanas miesto sode saugumo darbuotojų požiūriu dar ankščiau buvo vienas ‚‘‘karštų taškų‘‘ Kaune ; ten rinkdavosi hipiai Tačiau nei R.Kalanta , nei Vytautas Kaladė, kaip vėliau aiškino tarp hipių infiltruoti saugumo agentai, toje vietoje ‚‘‘neužfiksuoti‘‘. Kartais prie fontano pasisukinėdavo koks J. Guodžio muziko s mokyklos mokinukas ar Modrio
Tenisono pantomimos grupės aktorius.
KGB gavo žinių, kad hipiai rengiasi statyti kažkokį spektaklį pagal amerikiečių kurinį [ A.Adomaitis, A. Jegorovas, V. Petkūnas norėjo suvaidinti garsų miuziklą ‚‘‘Hair‘‘ –AD] Saugumo viršininkas susisekė su tuometiniu miesto komjaunimo pirmuoju sekretoriumi; Kažką darykite hipių klausimu, draugas Majauskai‘‘ Bet tie komjaunuoliai nieko nedarė.
Taip, iš tikrųjų visus, net partinius ir komjaunimo sluoksnius jau buvo pradėjusi apimti stagnacija.
Valstybės saugumas turėjo surinkęs nemažai informacijos apie dar anuomet nepaprastai išplitusią korupciją Kaune; vyko prekyba butais, talonais automobiliams ir baldams, o viena miesto komjaunimo komiteto sekretorė įsigudrino spekuliuoti net.... motinos pienu kūdikiams/
Kauno miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius, išgirdęs iš saugumiečių apie tokius faktus, tik padūsaudavo. Tad, nieko keisto, jog per 1972 metų gegužės įvykius Kaune, anot saugumo pulkininko, partijos komitete būta nemažai svyruojančiųjų. G. Bagdonas netikėtai palygino‘‘ Kaip ir per pučą Maskvoje‘‘ Atseit ir anuomet Kaune ,ir po daugelio metų Maskvoje reikėjo elgtis ‚‘‘principingai ir ryžtingai.‘‘
Sąmyšis pačiose viršūnėse
Kai kažkokio demonstranto mestas plytgalis, sudaužęs ‚‘‘Tulpės‘‘ kavinės stiklą- ant jo puikavosi didelis spalvingas užrašas ‚‘‘TSRS- 50 metų‘‘ – įskriejo į uždarą bankėtų salę ir nukrito ant apstulbusių svečių stalo, tada partija pradėjo veikti ‚‘‘ryžtingai‘‘.
Į Kauną tuoj pat atvyko pats saugumo generolas J. Petkevičius su savo pavaduotoju H Vaigausku, vidaus reikalų ministras J. Mikalauskas su pavaduotoju A. Žemguliu, K. Kairys iš ministrų tarybos, visa komjaunimo centro komiteto‘‘ viršūnė ‚‘‘.O kai ir šie ‚‘‘nesuvaldė situacijos‘‘ gegužės 18 dieną iš Maskvos atskrido SSRS valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Malyginas, turėjęs labai didelius savo viršininko J. Andropovo įgaliojimus ir tomis neramiomis 1972 metų gegužes dienomis tapęs lyg ir vienvaldžiu viešpačiu Lietuvoje.
Sekliai matė ne viską
Tik gerokai vėliau, kai jau viskas nurimo, į laikinėją sostinę atvyko ir A. Sniečkus, įvykiai Kaune jį buvo pakeitę neatpažįstamai ,LKP CK pirmasis sekretorius tiesiog dusdavo iš pasipiktinimo Ilgai kalbėjosi akis į akį su Kauno saugumo viršininku G. Bagdonu. Kai pasiteiravau, apie ką, vėl išgirdau ‘atseit kam tos smulkmenos ,juk tiek metų praėjo. Bet jiems konfidencialiai besišnekučiuojant, A. Sniečkus protarpiais tiesiog taip ir suvaitodavęs iš nuoskaudos;‘‘ Kodėl taip įvyko/ Pasakyk atvirai, kodėl‘‘/ Anot G. Bagdono, per tą ilgą ir sunkų pašnekesį su A.Sniečkumi jis atsakęs, kad ‚‘‘ paskui kiekvieną antitarybiškai nusiteikusį vaiką saugumas neįstengs sekioti‘‘
Tada man atsiskleidė pati didžiausia KGB silpnybė; šita organizacija, savo gijomis aprezgusi visą Sistemą nuo aukščiausių iki žemiausių sluoksnių, labiausiai bijodavo ... vienišų žmonių. Tokių kaip R. Kalanta ar Vytautas Kaladė, kurie vienatvėje subrandindavo savo poelgius, apie tai neprasitarę net artimiausiems žmonėms.
Kaip sakė saugumo pulkininkas G.Bagdonas, netgi pačią mažiausią antisovietinę organizaciją, kai ją sudarydavo tik du žmonės, KGB ankščiau ar vėliau pradėdavo kontroliuoti. O jeigu ką nors sumanydavo vienišas žmogus, tai netgi ir pats didžiausias sekimo aparatas, tobulinusios technikos priemonės, tūkstančiai patikimiausių informatorių būdavo visiškai bejėgiai. Taip atsitiko ir Kaune septyniasdešimt antrųjų gegužės dienomis
Aplankė pats genarolas
Vytautą Kaladę suėmė kitą dieną po antisovietinės demonstracijos Kaune, kai jis sugrįžo į Vilnių, ant Akademinio teatro laiptų. Nuo tos akimirkos, kai jis 1972 metų gegužės 18 d. popietę , vadovaudamas tūkstantiniai miniai, nuėjo per visą miestą iki pat Kauno saugumo skyriaus ir ant jo laiptelių sušuko;’’Laisvę Lietuvai’’,scenos , darbininką persekiojo saugumiečiai, tykodami patogaus momėnto .
Kai Vytautą Kaladę nugabeno LSSR valstybės saugumo komitetan, pažiūrėti į‘‘ objektą numeris pirmas‘‘[taip jį vadino‘‘ Kauno chuliganų‘‘ bylos tardytojai] atėjo ir pats pirmininkas J .Petkevičius. Pamatęs
Ant vaikino kaklo kabančią dešimties litų monetą, savo rankomis nuėmė ją ir , ne žodžio neištaręs, įsidėjo kišenėn.
Prieš kelėtą metų Vytautas Kaladė bandė surasti savo ‚‘‘neramios jaunystės‘‘ relikviją , tačiau nepavyko – penkių tomų byloje nerado jokio dokumento apie šį, juristų terminologija, poėmį . Taigi į menką nepriklausomos Lietuvos sidabro gabalėlį pasigviešė generolas majoras, LSSR nusipelnęs kultūros veikėjas [sic], LKP CK narys ,LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas...
Iš pradžių saugumiečiai jam pažadėjo; ‚‘‘jeigu protingai elgsis‘‘, gausiąs tik 15 parų arešto. Bet jau po kelių dienų atvirai pasakė;‘‘Turime apie tave daug informacijos, tad ko gero ,neišeisi ir po šimto, ir net po tūkstančio parų.‘‘
Siūlė šėtoniškus mainus
1972 metų gegužės 18-19 dienomis vykusių antisovietinių demonstracijų metų buvo sulaikyta daugiau negu pusė tūkstančio žmonių. Kaip vėliau pasakojo to meto atsakingi miesto partiniai darbuotojai [K.Lengvinas, A.Umbrasas, J.Bielskis, ir kiti ] manyta apsiriboti minimaliomis bausmėmis, daugiau taikyti ;‘‘auklėjimo darbo ar mokslo kolektyvuose‘‘ metodus.
Tačiau tomis dienomis Kaune apsilankę SSKP CK, SSRS valstybės saugumo komiteto, gynybos ministerijos atstovai pareikalavo ‚‘‘ nacionalistiniams elementams duoti ryžtingą atkirtį‘‘.
Nors po R.Kalantos susideginimo A. Sniečkaus autoritetas Kremliuje gerokai pašlijo, bet jam, kaip didžiausią partinio vadovavimo stažą turinčiam pirmajam sekretoriui, pavyko per labai ilgą ir sunkų pokalbį telefonu su L. Brežnevų įrodyti, kad tai, kas įvyko Kaune, buvo ‚‘‘ne nacionalistinių, bet chuliganiškų elementų darbas‘‘.
Kiekvienas sulaikytasis perėjo tam tikrą ‚‘‘filtracijos komisiją‘‘ Beje,‘‘chuliganiškiesiems elementams išaiškinti buvo sutelktos didelės saugumo komiteto jėgos‘ į Kauną privažiavo net Kaliningrado srities, Baltarusijos, Latvijos saugumiečių, nekalbant apie talkininkus iš visų Lietuvos miestų saugumo skyrių.
Prieš ‚‘‘liaudies teismą‘‘ turėjo stoti itin atgrasūs tipai‘ praeityje ne kartą bausti, iš asocialių šeimų, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir t.t. Pavyzdžiui, buvo sulaikyta daugiau nei trisdešimt KPI studentų, tačiau nė vienas jų nepateko į ;‘‘juodąjį sąrašą‘‘.
Nemažai daliai sulaikytų asmenų saugumiečiai pasiūlė išties šėtoniškus mainus;‘‘Pasirašyk, kad sutinki bendradarbiauti su mumis, ir mes atleisime nuo baudžiamosios atsakomybės‘‘. Daugelis sutiko...
Atsilygino Judo grašiais
Baudžiamąją bylą Nr. 09-2-013-72 pradėda saugumo pulkininko Kismino pasirašytas ‘’’Kauno chuliganų’’ bylos falsifikatorių sąrašas.
Cituoju;...atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla yra sudėtinga ir didelė.... parengtinį tardymą pavesti atlikti Valstybės saugumo komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos tardymo skyriaus vyr. tardytojui ypatingai svarbioms byloms majorui Petruškevičiui, vyr. tardytojui kapitonui Rimkui, tardytojui kapitonui Lakavičiui ir LTSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojui Vilučiui, pastarąjį paskiriant grupės vadovu....
Parodymus byloje teikė etatiniai ir neetatiniai KGB darbuotojai. Antai komunistas Viktoras Kleiza, tuomet dirbęs Kauno radijo gamyklos II skyriaus [ saugumo filialo ] inspektoriumi, liudijo; ‚‘‘Po darbo nuėjau padėti sunešti hipius į milicijos automobilius.... Man sutrenkė kumščiu į veidą norėdami ištrūkti... Laisvės alėjoje ties vaistine pastebėjau ant namo stogo sulipusius keletą vyrų, iš kurių vienas fotografavo eiseną... Šitą faktą pranešiau milicijos pareigūnams... Galėčiau atpažinti merginą juodais rūbais, kuri užsilipusi ant suoliuko daugiausia šūkavo;‘‘Laisvė‘‘... Kai ties‘‘Tulpės‘‘ kavine pradėjo mėtyti tuščiais buteliais, aš pasitraukiau į arką ir daugiau nieko nemačiau‘‘
Visa byla sudaryta iš panašių dokumentų. Apie įvykius Laisvės alėjoje liudijo Kauno ‚‘‘ partinio ir ūkinio aktyvo‘‘ įvairių gamyklų, įmonių ,įstaigų vadovai, partorgai ir pan. Kai kurie jų vėliau buvo paaukštinti, kai kuriems ‚‘‘pagerino gyvenimo sąlygas‘‘ kiti gavo poilsinius kelialapius, o kai kurie tų liudytojų iki šiolei plūduriuoja viršūnėse.
Išsižadėjo ir savieji
Šėtoniški mainai buvo pasiūlyti ir Vytautui Kaladei. Saugumo kapitonas A.Rimkus pareiškė jam; ‚‘‘Tempi aštuoneriems – dešimčiai metų griežto režimo, tačiau tau tereikia teisme pasakyti, kad buvai girtas, ir gausi tik trejus metus‘‘
Kai jis nesutiko, KGB kapitonas pasiūlė kitą variantą ‚‘‘Atpažink kai kuriuos veidus fotonuotraukose‘‘ V. Kaladė atsisakė. Protokole užfiksuota tokie žodžiai‘‘ Aš matau tik viena akimi, o jos matomumas apie 0,5 … Organizatorių nebuvo...Minia susiriko stichiškai‘‘
Psichiatras ekspertas V. Gutmanas tose pačiose saugumo komiteto patalpose [sic ] atlieka ekspertizę ir konstatuoja ;‘‘ psichopatinė asmenybė‘‘. Jam padeda V.Kaladės jaunystės dienų bičiulis F. Kariūnas, su kurio kartu gulėdamas Kulautuvos sanatorijoje slaugė jį valgydino, mokė vaikščioti. Bičiulis paruodo, kad ‚‘‘Kaladė – nenormalus, nes mėgdavo vaikščioti basas ir augindavo ilgus nagus‘‘.
Iš Kauno dramos teatro atsiunčiama Vytauto Kaladės charakteristika, pasirašyta Trumpos, Tarasevičiaus, Žeko. ‚‘‘Yra neramaus, iššaukiančio charakterio... Keletą kartų įspėtas dėl savo nenormalios aprangos [Raudonas švarkas, raudonos kelnės, prie atlapo prisektas kryžius], bet į tai nereaguodavo ... Susirinkimuose išstodavo su nepagrįstais reikalavimais teatro administracijos ir vadovų adresu...‘‘
Vienintelis žmogus, kuris neišduoda Vytauto Kaladės, neatsižada jo, nešmeižia, buvo tik jo motina, paprasta sargienė , be jo išauginusi dar keturis vaikus.
‘‘Kauno chuliganų‘‘ teismas
Teismas, kaip ir falsifikuota ‚‘‘Kauno chuliganų byla‘‘ protarpiais primindavo absurdo spektaklį . Šiam teismui pirmininkavęs tuometinis LSSR Aukščiausiojo teismo narys Mykolas Ignotas vėliau man prisipažino. ‚‘‘Aštuntojo dešimtmečio pradžioje disidentinių bylų procesai dar nebuvo kaip reikiant apšlifuoti, todėl pasitaikydavo visokių nesusipratimų. Be to, Kauno riaušininkų byloje labai stengtasi nepadaryti politikos. Iš aukščiau nuolat nurodydavo ‚‘‘ Tik nepolitizuokite ‚‘‘ Jeigu tai butų politinis procesas, išsiplėstų ir baustinų žmonių ratas, ir bausmės būtų taikytinos nepalyginti griežtesnės. O dabar viskas išėjo žmoniškai- nubaudėme kaip chuliganėlius ir tiek. M.Ignotas pridūrė, kad visas teismo procesas buvo itin atidžiai sekamas; salė, radiofikuota, gretimame kabinete sėdėjo nemaža grupė atsakingų LSSR valstybės saugumo komiteto pareigūnų, kurie, sekė ir įrašinėjo kiekvieną žodį, o po posėdžio duodavo ‚‘‘vertingų patarimų‘‘.
Teisiamieji turėjo atsakyti pagal LSSR baudžiamojo kodekso 199 straipsnį , numatantį atsakomybę už grupinius veiksmus, sukeliančius transporto, įstaigų darbo sutrikimus.
Anot M. Ignoto, po 1988 metų rugsėjo 28 dieną įvykusių demonstracijų Vilniuje,Gedimino aikštėje, LKP CK ir LSSR saugumo komiteto buvo darsyk prisimintas šis straipsnis, net duotas nurodymas ‚‘‘parengti bylą ir suorganizuoti teismą‘‘. Vėl pradėti rašyti protokolai, ieškota ‚‘‘chuliganų‘‘,bet byla, kaip pasakė M.Ignotas, taip ir nudvėsė kažkur CK ar saugumo kabinetuose, nes ‚‘‘ prasidėjo kiti laikai.
Erzino žodis ‘‘laisvė ‚‘‘
1972m. spalio 5 dienos ‘’’Tiesoje’’ pasirodė straipsnis‘‘ Tvarkos ardytojai nubausti‘‘. Jame rašoma;
‘’’ Lietuvos TSR Aukščiausiojo teimo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, susidedanti iš Aukščiausiojo teismo nario M.Ignoto, liaudies tarėjų- Vilniaus radijo komponentų gamyklos inžinierės L.Didžiulienės ir Vilniaus Vito kailių pramonės susivienijimo darbininko V. Dijoko...Teismo procese dalyvavo valstybinis kaltintojas J. Jakučionis, visuomeniniai kaltintojai; Kauno K. Poželos spaustuvės cinkografijos cecho darbininkas A. Milašius, Kauno automatizacijos priemonių eksperimentinės gamyklos inžinierius Z. Skibiniauskas, Kauno politechnikumo komjaunimo organizacijos sekretorė O. Grigonienė...
Teisiamųjų suole- Vytautas Kaladė...Ilgaplaukis , visada suirzęs, viskuo nepatenkintas, jis elgdavosi įžūliai, ignoruodavo elementarias elgesio normas... Įžūliai, chuliganiškai V.Kaladė elgėsi ir gegužės 18 dieną. Jis vienas pirmųjų davė dingstį trikdyti viešėją tvarką, ėmė isteriškai triukšmauti, bandė stabdyti pravažiuojantį transportą... V. Kaladė šūkavo ‚‘‘Laisvė‘‘, Laisvė jaunimui‘‘‘Paklaustas, kokios laisvės jaunimui jis reikalavo,V.Kaladė paaiškino, kad turėjo mintyje tik ‚‘‘ilgaplaukių madas‘‘‘.
M. Ignotas prisimena, kad tų dienų įtampos sąlygomis ‚‘‘Kauno chuliganų‘‘ teismas praėjo gana ramiai- nepasitaikė jokių ‚‘‘ provokacinių išsišokimų‘‘ nei iš kaltinamųjų pusės, nei tarp proceso žiūrovų. Tik sykį pavėlavo viena teisiamųjų – spaustuvės darbininkė V.Urbonavičiūtė, prieš teismą kaip nepilnametė paleista laisvėn ir teisman važinėjanti iš Kauno. Kadangi kruopščiai saugumiečių parengtas ‚‘‘spektaklis‘‘ grėsė sutrikti, iš‘‘ pasiklausymo kabineto‘‘ atbėgo perpykę teismo ‚‘‘organizatoriai‘‘ , atseit kodėl ‚‘‘ paleidote ankščiau laiko‘‘. Ir dar buvusiam LSSR Aukščiausiojo teismo narui M. Ignotui įstrigo teisiamojo Vytauto Kaladės paskutinis žodis.
Paskutinis žodis teisme
Cituoju jį pagal bylos protokolą.‘‘ Rodos, gyvenk, mylėk ir ieškok gyvenime savo vietos . Bet Romas savo gyvenimą baigti nusprendė ugnyje. Kas žino, gal dar karštesnė, didesnė ugnis liepsnojo jo jaunoje širdyje...Žmonės patraukė į miesto sodą.JUOS TRAUKĖ NEĮPRASTA MIRTIS Lietuvoje...Jų niekas neorganizavo... Jie nežinojo, kodėl Romas Kalanta susidegino, bet jie ėjo ir ėjo prie apdegusio medžio, prie žemės lopinėlio, kuris girdėjo priešmirtinį Romo šauksmą... Ar tokia žmonių pagarba pažeidžia viešėją tvarką? Kodėl milicininkai trypė iš gėlių sudėtą žodį‘‘ Lietuva‘‘?.. Mums ta vieta amžinai bus šventa‘‘...
Dar tą pačią naktį kameron įsiveržęs saugumo kapitonas A. Rimkus atėmė iš teisiamojo jo paskutinio žodžio rankraštį; ,, Kodėl nesuderinai su mumis? Manai, kad tavo žodžiai pasieks ką nors laisvėje? Nesitikėk
Kai po septyniolikos metų V. Kaladė ieškojo savo ,, neramios jaunystės‘‘ relikvijos – sidabrinės monetos su Vytimi – ir jos nesurado, jau nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kaip kompensaciją už tą netektį jam atidavė saugumiečių padarytų teismo proceso įrašų magnetofono juostas. Ten jis surado savo paskutini žodį.
Vieningas kaltintojų choras
Visuomeninai kaltintojai Milašius, Grigonienė , Skibini auskas bemaž choru vieningai reikalavo;.
- Reikalaujame tvarkos ardytojams skirti pelnytas bausmes
Valstybinis kaltintojas J. Bukučionis buvo
Irgi pasipiktinęs;
- Kodėl šaukei ,,Lietuva‘‘? Ką tai reiškia ?- darsyk retoriškai kreipėsi į V. Kaladę. Šis ramiai atsakė;
- Tai mano gimtinė, čia aš užaugau
1972 m. spalio 3 diena ,, Lietuvos Tarybų Socialisnės Respublikos vardu‘‘ buvo perskaitytas nuosprendis; Kaladę Vytautą, Alfonso s., Kačinską Antaną, Jono s., GRINEVIČIŲ K azį, Juozo s, Baužį Rimantą, Prano s,.Žmui dą Vytautą pripažinti kaltais pagal baudžiamojo kodekso 199 prim 3 straipsnį ir nubausti laisvės atėmimu; V. Kaladę ir Kačinską – trejiems metams kiekvieną, R. Baužį – vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, K. Grinevičių ir V. Žmuidą – dvejiems, V. Urbonavičiūtę – vieneriems metams pataisos darbų be laisvės atėmimo, išskaitant iš uždarbio 20 procentų valstybei, J.Prapuolenis – trejiems metams..
Nuosprendyje skrupulingai pažymėta; sumą, 35 rublius, išmokėtą psichiatrui V. Gurmanui už ekspertizę, priteisti iš teisiamųjų.
Pasmerktas visam gyvenimui
Paskutinė naktis LSSR valstybės saugumo komiteto požemyje, pagal Vytauto Kaladės pasakojimą, buvo labai sunki. Per pasimatymą motina pasakė, kad vyresnysis brolis nesirodė teisme todėl, jog pabijojo kad... gali atimti statomą nuosavą namą.
Paryčiais netikėtai saugumo kieme sukaukė sirena, skelbianti ,, ypatingą padėtį‘‘. Ten išvarytas Vytautas Kaladė pamatė pilkąjį ,,varną‘‘. Ji palydėjęs saugumo kapitonas A. Rimkus pasakė; ,,Sėdėsi nuo skambučio iki skambučio kaip pavojingiausias prievartautojas‘‘ Ką aš išprievartavau? – nesupratęs paklausė V. Kaladė. Tada kapitonas nusijuokė ,, Pačią pažangiausią sistemą pasaulyje‘‘ Keli anuomet labai aukštas pareigas užėmę partinės nomenklatūros atstovai man teigė patys buvę liudininkai, kai LKP CK PIRMASIS SEKRETORIUS A. Sniečkus griežta preikalavo iš saugumo generolo majoro J. PETKEVIČIAUS dirbti visoms kryptimis, kad sugrįžę iš įkalinimo vietų ,,Kauno chuliganai‘‘ nepasidarytų tautos didvyriais.
Likimų laužymo mašina
,, Dirbti visoms kryptimis ‚‘‘ reiškė, kad iš lagerio tie vaikinai sugrįžtų narkomanais, alkoholikais - ,,čefyrininkais‘‘, ,,gaidžiais‘‘ ar bent saugumo informatoriais. Apie šią saugumo organų praktiką man prasitarė ir pulkininkas G.Bagdonas, pasakojęs apie kitą didelę ir sudėtingą KGB Bylą; kuri, jo žodžiais tariant, apėmė ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą , o dalyvavo joje per du šimtus žmonių, tarp kurių buvo nūnai gan plačiai žinomų asmenų. Bet tik vienintelis Ž. Nekeliaklupsčiavo prieš saugumo tardytojus neatsižadėjo nei savo idėjų, nei draugų bendrabylių, tuo tarpu šie,visi iki vieno, atgailavo, prašė valdžios atleidimo, žadėjo ateityje niekad nenusikalsti... Ž. Gavo net šešerius metus, o bendrabyliai‘‘ atgailautojai‘‘ atsipirko menkomis bausmėmis, be to, dar buvo pasižadėję bendradarbiauti su saugumo organais. ,,Bet iš lagerio tas didvyris Ž. Grįžo narkomanas ir netrukus mirė...‘‘- baigė pasakojimą G.Bagdonas. Panašiai nutiko ir su ,,Kauno chuliganais‘‘.Vienas iš Vytauto Kaladės bendrabylių buvo kriminalistų išprievartautas, keliaujant etapais per įvairius Rusijos kalėjimus į Sibirą. Kitas grįžo alkoholikas. Trečias neatlaikęs, anot poetės M. Cvetajevos, "sunkios naštos prisiminimų" keletą kartų bandė žudytis ir ilgam pateko psichiatrijos ligoninę. Galima būtų teigti,kad ir šiuo atveju KGB susidorojo su partijos iškeltu uždaviniu, jeigu ne Vytautas Kaladė.
Jo sesuo Nijolė Klydžienė pasakojo, kad buvo nuvažiavusi į lagerį Tiumenės srityje aplankyti brolio, nes kiti artimieji, išskyrus motiną, buvo jo lyg ir atsisakę. Už didelį kyšį gavo leidimą trijų parų pasimatymui.
Pasirodo, kad net tarp užkietėjusių žmogžudžių ir prievartautojų laikomas jos brolis turėjo didelį autoritetą, buvo traktuojamas kaip politinis kalinys, netgi lagerio administracija elgėsi su juo pagarbiai. Žinia apie R.Kalantos susideginimą ir ,,lietuvių sukilimą Kaune‘‘ jau anksčiau buvo pasiekusi Sibiro glūdumas.
Tačiau pagrindinis to sukilimo dalyvis dar nežinojo, kas jo laukia sugrįžus į Lietuvą...
KGB KUMŠTIS NEATSIGNIAUŽĖ
,, Teatras yra labai svarbi ideologinė įstaiga!‘‘‘-reikšmingai pasakė Kauno dramos teatro direktorius V.Tumpa, kai sugrįžęs iš lagerio [ ten atbuvęs lygiai 3 metus ] Vytautas Kaladė norėjo vėl įsidarbinti scenos darbininku.
Kuo tik jis nesisiūlė; morge-sanitaru, kapinėse-duobkasiu, viešojo tualeto prižiūrėtoju, bet visur, išgirdę jo pavardę, atsisakydavo paslaugų. Buvo užsukęs net į Arkikatedrą baziliką,
Kad priimtų pašluoti šventorių, bet zakristijonas bailiai sumosavo rankomis ir, įkišęs kišenėn smulkų banknotą,mandagiai išstūmė pro duris.
Tada prisiminė saugumo tardytojo A.Rimkaus žodžius; ,,Tu dar paprašysi tarybų valdžios atleidimo‘‘.
Grįžus laisvėn, KGB vėl pasiūlė Vytautui Kaladei mainus- už nuoširdžią atgailą TV
Laidoje...Ne,ne darbą pasiūlė, o padidinti invalidumo pensiją – būdamas III grupės regėjimo
Invalidas galėjo gauti II grupę. Tačiau bedarbis nepasidavė ir šiems gundymams.
Pagaliau Vytautas Kaladė nuėjo į Kauno miesto komjaunimo komitetą ...prašyti darbo. Sekretorius G.Raudonis ištraukė iš seifo 1972 metų įvykių fotografijas matai,mes iki šiolei turime padėti išaiškinti visus.
.
A. Dargis
Vytautas Kaladė dar buvo gyvas, kai Kaune plačiai pasklido žinia, kad KGB agentai numetė jį nuo Vilijampolės tilto ant Jonavos gatvės grindinio, spygliuota viela surišę rankas.
Prisipažinsiu, kad iš pradžių patikėjau šia versija.
Daug metų rinkdamas faktus apie Romo Kalantos susideginimą 1972 metų gegužės 14-ąją ir po to Kaune įvykusią pačią masiškiausę okupacijos laikais antisovietinę manifestaciją, susitikinėjau su aukštais komunistų partijos, vyriausybės, valstybės saugumo komiteto pareigūnais. Ir ne vienas pašnekovas, neslėpdamas neapykantos, sakydavo; ‘‘Jeigu ne tas Kaladė, tai ‚‘‘kalantinių‘‘[taip jie vadino 1972 metų gegužės 18-19 dienomis vykusias demonstracijas Laisvės alėjoje ] nebūtų įvykę ir patį R. Kalantą dabar vargu ar kas beprisimintų‘‘.
Būtent šis, tuomet dvidešimt penkerių metų Kauno dramos teatro scenos darbininkas vedė tūkstantines miesto gyventojų minias iš Panerių gatvės Vilijampolėje į miesto centrą.
Bet gandas apie Vytauto Kaladės mirtį tada nepasitvirtino. Tomis devyniasdešimt penktų metų žemos dienomis jis gulėjo Kauno, Armatūrininkų gatvėje esančioje slaugos ligoninėje, kurią kai kas dar vadina‚‘‘ Saulėlidžio prieglauda‚ ‘‘18palatoje-mirtininkų vienutėje. Ten Vytautą Kaladę, taip ir neatsigavusį po sudėtingos galvos smegenų operacijos atvežė sesuo.
Hipis su J. Lenono akiniais
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vytautas Kaladė stebindavo praeivius Laisvės alėjoje savo neįprasta išvaizda- eidavo basas, pečius siekiančiais plaukais ,tamsiais apskritais‚‘ ‘Johnno Lenono akiniais‘‘, rankoje laikydamas VEF tranzistorių ir užsidėjęs ausines. O ant kaklo jis būdavo pasikabinęs grandinėle pervertą 10 litų monetą, atsuktą taip, kad pro prasektus marškinius praeiviai matytų Vytį.
Ši ‚‘‘medaljona‘‘ jis buvo išmainęs į jubiliejinį Lenino gimimo 100-osios metinėms skirtą medalį , kuris jam buvo įteiktas 1970 metų pavasarį ‚‘‘už aktyvią gamybinę ir visuomeninę veiklą‘‘ Kauno dramos teatre. Mat jauną scenos darbininką kolektyvas buvo išrinkęs į profsąjungos komiteto revizijos komisiją ,nes šis per susirinkimus nuolat keldavo triukšmą dėl menkų komandiruotpinigių, kuriuos taupydami aktoriai į gastroles vežiodavosi sudedamas loveles ir miegodavo, ne viešbučiuose, bet scenoje.
1972 metų gegužę Kauno dramos teatras gastroliavo Vilniuje. Sužinojęs, kad priešais Muzikinį teatrą esančiame miesto sode susidegino kažkoks moksleivis iš Vilijampolės, Vytautas Kaladė nupirko du baltus kalijų žiedus ir naktiniu traukiniu grįžo į Kauną. Bet prie fantano jau stovėjo glaudžiai susispietusiu milicininkų ir draugovininkų ‚‘‘žiedas‘‘ nieko neleidžiantis ton vieton, kur įvyko tragedija.
Einam į Laisvės alėją !!
Tik kvartalas skyrė nedidelį žalią Kalantų namelį Panerių gatvėje ir dviejų aukštų pilką medinį baraką toje pačioje gatvėje, kur gyveno Vytautas Kaladė su motina, tačiau jiedu buvo nepažįstami .
Su tais pačiais kalijų žiedais atėjęs palydėti Romą Kalantą į kapines, Vytautas Kaladė sužinojo , kad laidotuvės įvyko dviem valandomis ankščiau; karstą išnešė civiliai persirengę valstybės saugumo pareigūnai , net nelaukdami , kada suvažiuos visi Kalantų giminės .O laidotuvių procesijos sunkvežimiai nulėkė į Romainių kapinės beveik 80 kilometrų per valandą greičių.
Visose sankryžose Vilijampolėje degė žalios šviesoforų šviesos ir stovėjo milicijos patruliai su motociklais. Pats LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus davė miesto valdžiai griežtą nurodymą iš Maskvos ,kur atsidūrė švęsti pionierių organizacijos penkiasdešimtmečio; ‚‘‘Kalantą reikės palaidoti tyliai ir greitai , kad nekiltų jokių nepageidaujamų ekscesų‘‘
Prie 34-ojo namo, Panerių gatvėje rinkosi šimtai , tūkstančiai žmonių su gėlėmis, vainikais. Nepaisydama netgi Romo Kalantos artimųjų prašymų išsiskirstyti, pasipiktinusių kauniečių minia vis didėjo. Kažkas paprašė bent parodyti susideginusio jaunuolio fotografiją. Romo Kalantos vyresnysis
Brolis Antanas išnešė portretą, padarytą specialiai laidotuvėms.
Tada Vytautas Kaladė užšoko ant tūkstantinėje minioje įstrigusio sunkvežimio kabinos ir iškėlęs gėles, šūktelėjo ,‘‘Žmonės ,valdžia mus apgavo Einam į Laisvės alėją‘‘
Tuo tarpu Laisvės alėjoje esančioje ;;Tulpės‘‘ kavinės uždaroje banketų salėje jau buvo susirinkę Kauno partinės ir sovietinės valdžios pareigūnai su svečiais iš Vilniaus, kurie atvyko specialiai tam , kad ‚‘‘padėtų suvaldyti situaciją‘‘, Jie buvo ką tik gavę žinią iš LSSR valstybės saugumo komiteto Kauno skyriaus viršininko G.Bagdono, kad ;; atsakinga užduotis
‚‘‘ įvykdyta; R.Kalantos karstas ką tik užkastas be jokių incidentų. Visi lengviau atsiduso ir ta proga nutarė .... papietauti ‚‘‘Tulpėje‘‘.
Ko labiausiai bijojo KGB
Apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune su buvusiu valstybės saugumo komiteto pirmininku Gediminu Bagdonu šnekėjausi tuoj po 1991m. rugpjūčio pučio Maskvoje – ir prieš tai, ir šiek tiek vėliau šia tėma kalbėti jis kategoriškai atsisakydavo . Pirmėji pašnekovo žodžiai ,prisipažinsiu, labiausiai nustebino; ‘’Jus aišku, nepatikiesite, bet giliai širdyje visą tą laiką aš irgi buvau už Lietuvos nepriklausomybę‘‘.
Į Kauną G.Bagdonas atvyko dar 1957 metais , todėl geriau , jo žodžiais, nei bet kas žino, koks tai buvo ‚‘‘sunkus miestas‘‘ ideologiniu požiūrių; absoliuti dauguma lietuvių, iš tremties į laikinėją sostinę sugrįžo nepriklausomos Lietuvos vyriausybės pareigūnai, kurie, nepaisant draudimų, vis tiek įsigudrindavo prisiregistruoti Kaune. Tad nieko nuostabaus, kad vasario šešioliktoji ir Vėlinės būdavo tos dienos, kai į Kauną nukrypdavo ne tik LKP CK vadovų dė-mesingos akys. Netgi SSKP CK sekretorius I.Kapitonovas , aukščiausias Lietuvos prižiūrėtojas Kremliuje, teiraudavosi ‚‘‘na, kaip ten, Kaune, ar ramu/‘‘
Nerimo, kad ‚‘‘kas nors gali ką nors išprovokuoti ‚‘‘ būdavo netgi per krepšinio ar bokso varžybas. O nuo 1972 metų prisidėjo dar viena nerami data- gegužės keturioliktoji, R. Kalantos susideginimo diena.
1972 –ieji, gegužės 14 - oji
Kai paklausiau saugumo pulkininko, kur buvo tą dieną, šis irztelėjo: ’’Kam jums tokios smukmenos/ Vėliau G.Bagdonas prasitarė 1972m gegužės keturioliktąją sedėjęs savo tarnybiniame kabinete Laisvės alėjoje 14. Kodėl, juk buvo sekmadienis,ar tai reiškia, kad valstybės saugumo komitetas iš anksto turėjo informacijos, jog kažkas gali įvykti mieste/ G. Bagdonas užginčijo, kad jokių žinių apie tai, jog prie fantano kas nors yra nusprendęs susidegiti,saugumiečiai neturėjo. Kauno specialiosios mokyklos kursantai ,pirmieji užgesinę R.Kalantą , atsidūrė miesto sode irgi visiškai atsitiktinai;’’Ėjo į Vilniaus gastronomą nusiprkti cigarėčių’’.
Kaip ir ankščiau, buvęs Kauno saugumo viršininkas įsitikinęs,kad R.Kalantos susideginimas-‘’’grynai individualus ligusto jaunuolio aktas’’ .Apie įvykį prie fontano jam pranešė V.Baublys, tuometinis Kauno milicijos valdybos viršininko pavadotojas ,ir jiedu tuoj pat nuvyko į miesto sodą.
‘’Pamačiau sudegusio benzino dėmę ant žemės, prie medžio mėtesi juodas batas ,- pasakojo V.Bagdonas .- Įvykio vieton pradėjo rinktis žmonės .Žinau, kad Lietuva ne kokia Vidurinė Azijos respublika,kur nuotakų susideginimas-įprastas reiškinys . Supratau, jog bręsta neeilinė situacija, tad tuoj pat grįžau į kabinetą,per ‘’VČ’’ [vyriausybiniu ryšiu.-AD.] susisėkiau su valstybės saugumo komitieto pirmininku genarolu Petkevičiumi ir pranešiau,,kas įvyko Kaune. Mane nustebino absoliučiai rami generolo rekcija. ‘’’Nu ir kas’’ …
Mano nuomane , iš pradžių ten nebuvo jokios politikos, gal koks nors konfliktas su mergina jausmų pagrindu.Man buvo atnešę Kalantos dienoraščius ir laiškus.Prisimenu,ten jis rašė,jog būsiąs kunigų arba milicninkų… Tipiškas besiblaškantis jaunuolis’’.
Kauno ‘’’karštieji taškai
Anot G. Bagdono, fontanas miesto sode saugumo darbuotojų požiūriu dar ankščiau buvo vienas ‚‘‘karštų taškų‘‘ Kaune ; ten rinkdavosi hipiai Tačiau nei R.Kalanta , nei Vytautas Kaladė, kaip vėliau aiškino tarp hipių infiltruoti saugumo agentai, toje vietoje ‚‘‘neužfiksuoti‘‘. Kartais prie fontano pasisukinėdavo koks J. Guodžio muziko s mokyklos mokinukas ar Modrio
Tenisono pantomimos grupės aktorius.
KGB gavo žinių, kad hipiai rengiasi statyti kažkokį spektaklį pagal amerikiečių kurinį [ A.Adomaitis, A. Jegorovas, V. Petkūnas norėjo suvaidinti garsų miuziklą ‚‘‘Hair‘‘ –AD] Saugumo viršininkas susisekė su tuometiniu miesto komjaunimo pirmuoju sekretoriumi; Kažką darykite hipių klausimu, draugas Majauskai‘‘ Bet tie komjaunuoliai nieko nedarė.
Taip, iš tikrųjų visus, net partinius ir komjaunimo sluoksnius jau buvo pradėjusi apimti stagnacija.
Valstybės saugumas turėjo surinkęs nemažai informacijos apie dar anuomet nepaprastai išplitusią korupciją Kaune; vyko prekyba butais, talonais automobiliams ir baldams, o viena miesto komjaunimo komiteto sekretorė įsigudrino spekuliuoti net.... motinos pienu kūdikiams/
Kauno miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius, išgirdęs iš saugumiečių apie tokius faktus, tik padūsaudavo. Tad, nieko keisto, jog per 1972 metų gegužės įvykius Kaune, anot saugumo pulkininko, partijos komitete būta nemažai svyruojančiųjų. G. Bagdonas netikėtai palygino‘‘ Kaip ir per pučą Maskvoje‘‘ Atseit ir anuomet Kaune ,ir po daugelio metų Maskvoje reikėjo elgtis ‚‘‘principingai ir ryžtingai.‘‘
Sąmyšis pačiose viršūnėse
Kai kažkokio demonstranto mestas plytgalis, sudaužęs ‚‘‘Tulpės‘‘ kavinės stiklą- ant jo puikavosi didelis spalvingas užrašas ‚‘‘TSRS- 50 metų‘‘ – įskriejo į uždarą bankėtų salę ir nukrito ant apstulbusių svečių stalo, tada partija pradėjo veikti ‚‘‘ryžtingai‘‘.
Į Kauną tuoj pat atvyko pats saugumo generolas J. Petkevičius su savo pavaduotoju H Vaigausku, vidaus reikalų ministras J. Mikalauskas su pavaduotoju A. Žemguliu, K. Kairys iš ministrų tarybos, visa komjaunimo centro komiteto‘‘ viršūnė ‚‘‘.O kai ir šie ‚‘‘nesuvaldė situacijos‘‘ gegužės 18 dieną iš Maskvos atskrido SSRS valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Malyginas, turėjęs labai didelius savo viršininko J. Andropovo įgaliojimus ir tomis neramiomis 1972 metų gegužes dienomis tapęs lyg ir vienvaldžiu viešpačiu Lietuvoje.
Sekliai matė ne viską
Tik gerokai vėliau, kai jau viskas nurimo, į laikinėją sostinę atvyko ir A. Sniečkus, įvykiai Kaune jį buvo pakeitę neatpažįstamai ,LKP CK pirmasis sekretorius tiesiog dusdavo iš pasipiktinimo Ilgai kalbėjosi akis į akį su Kauno saugumo viršininku G. Bagdonu. Kai pasiteiravau, apie ką, vėl išgirdau ‘atseit kam tos smulkmenos ,juk tiek metų praėjo. Bet jiems konfidencialiai besišnekučiuojant, A. Sniečkus protarpiais tiesiog taip ir suvaitodavęs iš nuoskaudos;‘‘ Kodėl taip įvyko/ Pasakyk atvirai, kodėl‘‘/ Anot G. Bagdono, per tą ilgą ir sunkų pašnekesį su A.Sniečkumi jis atsakęs, kad ‚‘‘ paskui kiekvieną antitarybiškai nusiteikusį vaiką saugumas neįstengs sekioti‘‘
Tada man atsiskleidė pati didžiausia KGB silpnybė; šita organizacija, savo gijomis aprezgusi visą Sistemą nuo aukščiausių iki žemiausių sluoksnių, labiausiai bijodavo ... vienišų žmonių. Tokių kaip R. Kalanta ar Vytautas Kaladė, kurie vienatvėje subrandindavo savo poelgius, apie tai neprasitarę net artimiausiems žmonėms.
Kaip sakė saugumo pulkininkas G.Bagdonas, netgi pačią mažiausią antisovietinę organizaciją, kai ją sudarydavo tik du žmonės, KGB ankščiau ar vėliau pradėdavo kontroliuoti. O jeigu ką nors sumanydavo vienišas žmogus, tai netgi ir pats didžiausias sekimo aparatas, tobulinusios technikos priemonės, tūkstančiai patikimiausių informatorių būdavo visiškai bejėgiai. Taip atsitiko ir Kaune septyniasdešimt antrųjų gegužės dienomis
Aplankė pats genarolas
Vytautą Kaladę suėmė kitą dieną po antisovietinės demonstracijos Kaune, kai jis sugrįžo į Vilnių, ant Akademinio teatro laiptų. Nuo tos akimirkos, kai jis 1972 metų gegužės 18 d. popietę , vadovaudamas tūkstantiniai miniai, nuėjo per visą miestą iki pat Kauno saugumo skyriaus ir ant jo laiptelių sušuko;’’Laisvę Lietuvai’’,scenos , darbininką persekiojo saugumiečiai, tykodami patogaus momėnto .
Kai Vytautą Kaladę nugabeno LSSR valstybės saugumo komitetan, pažiūrėti į‘‘ objektą numeris pirmas‘‘[taip jį vadino‘‘ Kauno chuliganų‘‘ bylos tardytojai] atėjo ir pats pirmininkas J .Petkevičius. Pamatęs
Ant vaikino kaklo kabančią dešimties litų monetą, savo rankomis nuėmė ją ir , ne žodžio neištaręs, įsidėjo kišenėn.
Prieš kelėtą metų Vytautas Kaladė bandė surasti savo ‚‘‘neramios jaunystės‘‘ relikviją , tačiau nepavyko – penkių tomų byloje nerado jokio dokumento apie šį, juristų terminologija, poėmį . Taigi į menką nepriklausomos Lietuvos sidabro gabalėlį pasigviešė generolas majoras, LSSR nusipelnęs kultūros veikėjas [sic], LKP CK narys ,LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas...
Iš pradžių saugumiečiai jam pažadėjo; ‚‘‘jeigu protingai elgsis‘‘, gausiąs tik 15 parų arešto. Bet jau po kelių dienų atvirai pasakė;‘‘Turime apie tave daug informacijos, tad ko gero ,neišeisi ir po šimto, ir net po tūkstančio parų.‘‘
Siūlė šėtoniškus mainus
1972 metų gegužės 18-19 dienomis vykusių antisovietinių demonstracijų metų buvo sulaikyta daugiau negu pusė tūkstančio žmonių. Kaip vėliau pasakojo to meto atsakingi miesto partiniai darbuotojai [K.Lengvinas, A.Umbrasas, J.Bielskis, ir kiti ] manyta apsiriboti minimaliomis bausmėmis, daugiau taikyti ;‘‘auklėjimo darbo ar mokslo kolektyvuose‘‘ metodus.
Tačiau tomis dienomis Kaune apsilankę SSKP CK, SSRS valstybės saugumo komiteto, gynybos ministerijos atstovai pareikalavo ‚‘‘ nacionalistiniams elementams duoti ryžtingą atkirtį‘‘.
Nors po R.Kalantos susideginimo A. Sniečkaus autoritetas Kremliuje gerokai pašlijo, bet jam, kaip didžiausią partinio vadovavimo stažą turinčiam pirmajam sekretoriui, pavyko per labai ilgą ir sunkų pokalbį telefonu su L. Brežnevų įrodyti, kad tai, kas įvyko Kaune, buvo ‚‘‘ne nacionalistinių, bet chuliganiškų elementų darbas‘‘.
Kiekvienas sulaikytasis perėjo tam tikrą ‚‘‘filtracijos komisiją‘‘ Beje,‘‘chuliganiškiesiems elementams išaiškinti buvo sutelktos didelės saugumo komiteto jėgos‘ į Kauną privažiavo net Kaliningrado srities, Baltarusijos, Latvijos saugumiečių, nekalbant apie talkininkus iš visų Lietuvos miestų saugumo skyrių.
Prieš ‚‘‘liaudies teismą‘‘ turėjo stoti itin atgrasūs tipai‘ praeityje ne kartą bausti, iš asocialių šeimų, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir t.t. Pavyzdžiui, buvo sulaikyta daugiau nei trisdešimt KPI studentų, tačiau nė vienas jų nepateko į ;‘‘juodąjį sąrašą‘‘.
Nemažai daliai sulaikytų asmenų saugumiečiai pasiūlė išties šėtoniškus mainus;‘‘Pasirašyk, kad sutinki bendradarbiauti su mumis, ir mes atleisime nuo baudžiamosios atsakomybės‘‘. Daugelis sutiko...
Atsilygino Judo grašiais
Baudžiamąją bylą Nr. 09-2-013-72 pradėda saugumo pulkininko Kismino pasirašytas ‘’’Kauno chuliganų’’ bylos falsifikatorių sąrašas.
Cituoju;...atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla yra sudėtinga ir didelė.... parengtinį tardymą pavesti atlikti Valstybės saugumo komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos tardymo skyriaus vyr. tardytojui ypatingai svarbioms byloms majorui Petruškevičiui, vyr. tardytojui kapitonui Rimkui, tardytojui kapitonui Lakavičiui ir LTSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojui Vilučiui, pastarąjį paskiriant grupės vadovu....
Parodymus byloje teikė etatiniai ir neetatiniai KGB darbuotojai. Antai komunistas Viktoras Kleiza, tuomet dirbęs Kauno radijo gamyklos II skyriaus [ saugumo filialo ] inspektoriumi, liudijo; ‚‘‘Po darbo nuėjau padėti sunešti hipius į milicijos automobilius.... Man sutrenkė kumščiu į veidą norėdami ištrūkti... Laisvės alėjoje ties vaistine pastebėjau ant namo stogo sulipusius keletą vyrų, iš kurių vienas fotografavo eiseną... Šitą faktą pranešiau milicijos pareigūnams... Galėčiau atpažinti merginą juodais rūbais, kuri užsilipusi ant suoliuko daugiausia šūkavo;‘‘Laisvė‘‘... Kai ties‘‘Tulpės‘‘ kavine pradėjo mėtyti tuščiais buteliais, aš pasitraukiau į arką ir daugiau nieko nemačiau‘‘
Visa byla sudaryta iš panašių dokumentų. Apie įvykius Laisvės alėjoje liudijo Kauno ‚‘‘ partinio ir ūkinio aktyvo‘‘ įvairių gamyklų, įmonių ,įstaigų vadovai, partorgai ir pan. Kai kurie jų vėliau buvo paaukštinti, kai kuriems ‚‘‘pagerino gyvenimo sąlygas‘‘ kiti gavo poilsinius kelialapius, o kai kurie tų liudytojų iki šiolei plūduriuoja viršūnėse.
Išsižadėjo ir savieji
Šėtoniški mainai buvo pasiūlyti ir Vytautui Kaladei. Saugumo kapitonas A.Rimkus pareiškė jam; ‚‘‘Tempi aštuoneriems – dešimčiai metų griežto režimo, tačiau tau tereikia teisme pasakyti, kad buvai girtas, ir gausi tik trejus metus‘‘
Kai jis nesutiko, KGB kapitonas pasiūlė kitą variantą ‚‘‘Atpažink kai kuriuos veidus fotonuotraukose‘‘ V. Kaladė atsisakė. Protokole užfiksuota tokie žodžiai‘‘ Aš matau tik viena akimi, o jos matomumas apie 0,5 … Organizatorių nebuvo...Minia susiriko stichiškai‘‘
Psichiatras ekspertas V. Gutmanas tose pačiose saugumo komiteto patalpose [sic ] atlieka ekspertizę ir konstatuoja ;‘‘ psichopatinė asmenybė‘‘. Jam padeda V.Kaladės jaunystės dienų bičiulis F. Kariūnas, su kurio kartu gulėdamas Kulautuvos sanatorijoje slaugė jį valgydino, mokė vaikščioti. Bičiulis paruodo, kad ‚‘‘Kaladė – nenormalus, nes mėgdavo vaikščioti basas ir augindavo ilgus nagus‘‘.
Iš Kauno dramos teatro atsiunčiama Vytauto Kaladės charakteristika, pasirašyta Trumpos, Tarasevičiaus, Žeko. ‚‘‘Yra neramaus, iššaukiančio charakterio... Keletą kartų įspėtas dėl savo nenormalios aprangos [Raudonas švarkas, raudonos kelnės, prie atlapo prisektas kryžius], bet į tai nereaguodavo ... Susirinkimuose išstodavo su nepagrįstais reikalavimais teatro administracijos ir vadovų adresu...‘‘
Vienintelis žmogus, kuris neišduoda Vytauto Kaladės, neatsižada jo, nešmeižia, buvo tik jo motina, paprasta sargienė , be jo išauginusi dar keturis vaikus.
‘‘Kauno chuliganų‘‘ teismas
Teismas, kaip ir falsifikuota ‚‘‘Kauno chuliganų byla‘‘ protarpiais primindavo absurdo spektaklį . Šiam teismui pirmininkavęs tuometinis LSSR Aukščiausiojo teismo narys Mykolas Ignotas vėliau man prisipažino. ‚‘‘Aštuntojo dešimtmečio pradžioje disidentinių bylų procesai dar nebuvo kaip reikiant apšlifuoti, todėl pasitaikydavo visokių nesusipratimų. Be to, Kauno riaušininkų byloje labai stengtasi nepadaryti politikos. Iš aukščiau nuolat nurodydavo ‚‘‘ Tik nepolitizuokite ‚‘‘ Jeigu tai butų politinis procesas, išsiplėstų ir baustinų žmonių ratas, ir bausmės būtų taikytinos nepalyginti griežtesnės. O dabar viskas išėjo žmoniškai- nubaudėme kaip chuliganėlius ir tiek. M.Ignotas pridūrė, kad visas teismo procesas buvo itin atidžiai sekamas; salė, radiofikuota, gretimame kabinete sėdėjo nemaža grupė atsakingų LSSR valstybės saugumo komiteto pareigūnų, kurie, sekė ir įrašinėjo kiekvieną žodį, o po posėdžio duodavo ‚‘‘vertingų patarimų‘‘.
Teisiamieji turėjo atsakyti pagal LSSR baudžiamojo kodekso 199 straipsnį , numatantį atsakomybę už grupinius veiksmus, sukeliančius transporto, įstaigų darbo sutrikimus.
Anot M. Ignoto, po 1988 metų rugsėjo 28 dieną įvykusių demonstracijų Vilniuje,Gedimino aikštėje, LKP CK ir LSSR saugumo komiteto buvo darsyk prisimintas šis straipsnis, net duotas nurodymas ‚‘‘parengti bylą ir suorganizuoti teismą‘‘. Vėl pradėti rašyti protokolai, ieškota ‚‘‘chuliganų‘‘,bet byla, kaip pasakė M.Ignotas, taip ir nudvėsė kažkur CK ar saugumo kabinetuose, nes ‚‘‘ prasidėjo kiti laikai.
Erzino žodis ‘‘laisvė ‚‘‘
1972m. spalio 5 dienos ‘’’Tiesoje’’ pasirodė straipsnis‘‘ Tvarkos ardytojai nubausti‘‘. Jame rašoma;
‘’’ Lietuvos TSR Aukščiausiojo teimo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, susidedanti iš Aukščiausiojo teismo nario M.Ignoto, liaudies tarėjų- Vilniaus radijo komponentų gamyklos inžinierės L.Didžiulienės ir Vilniaus Vito kailių pramonės susivienijimo darbininko V. Dijoko...Teismo procese dalyvavo valstybinis kaltintojas J. Jakučionis, visuomeniniai kaltintojai; Kauno K. Poželos spaustuvės cinkografijos cecho darbininkas A. Milašius, Kauno automatizacijos priemonių eksperimentinės gamyklos inžinierius Z. Skibiniauskas, Kauno politechnikumo komjaunimo organizacijos sekretorė O. Grigonienė...
Teisiamųjų suole- Vytautas Kaladė...Ilgaplaukis , visada suirzęs, viskuo nepatenkintas, jis elgdavosi įžūliai, ignoruodavo elementarias elgesio normas... Įžūliai, chuliganiškai V.Kaladė elgėsi ir gegužės 18 dieną. Jis vienas pirmųjų davė dingstį trikdyti viešėją tvarką, ėmė isteriškai triukšmauti, bandė stabdyti pravažiuojantį transportą... V. Kaladė šūkavo ‚‘‘Laisvė‘‘, Laisvė jaunimui‘‘‘Paklaustas, kokios laisvės jaunimui jis reikalavo,V.Kaladė paaiškino, kad turėjo mintyje tik ‚‘‘ilgaplaukių madas‘‘‘.
M. Ignotas prisimena, kad tų dienų įtampos sąlygomis ‚‘‘Kauno chuliganų‘‘ teismas praėjo gana ramiai- nepasitaikė jokių ‚‘‘ provokacinių išsišokimų‘‘ nei iš kaltinamųjų pusės, nei tarp proceso žiūrovų. Tik sykį pavėlavo viena teisiamųjų – spaustuvės darbininkė V.Urbonavičiūtė, prieš teismą kaip nepilnametė paleista laisvėn ir teisman važinėjanti iš Kauno. Kadangi kruopščiai saugumiečių parengtas ‚‘‘spektaklis‘‘ grėsė sutrikti, iš‘‘ pasiklausymo kabineto‘‘ atbėgo perpykę teismo ‚‘‘organizatoriai‘‘ , atseit kodėl ‚‘‘ paleidote ankščiau laiko‘‘. Ir dar buvusiam LSSR Aukščiausiojo teismo narui M. Ignotui įstrigo teisiamojo Vytauto Kaladės paskutinis žodis.
Paskutinis žodis teisme
Cituoju jį pagal bylos protokolą.‘‘ Rodos, gyvenk, mylėk ir ieškok gyvenime savo vietos . Bet Romas savo gyvenimą baigti nusprendė ugnyje. Kas žino, gal dar karštesnė, didesnė ugnis liepsnojo jo jaunoje širdyje...Žmonės patraukė į miesto sodą.JUOS TRAUKĖ NEĮPRASTA MIRTIS Lietuvoje...Jų niekas neorganizavo... Jie nežinojo, kodėl Romas Kalanta susidegino, bet jie ėjo ir ėjo prie apdegusio medžio, prie žemės lopinėlio, kuris girdėjo priešmirtinį Romo šauksmą... Ar tokia žmonių pagarba pažeidžia viešėją tvarką? Kodėl milicininkai trypė iš gėlių sudėtą žodį‘‘ Lietuva‘‘?.. Mums ta vieta amžinai bus šventa‘‘...
Dar tą pačią naktį kameron įsiveržęs saugumo kapitonas A. Rimkus atėmė iš teisiamojo jo paskutinio žodžio rankraštį; ,, Kodėl nesuderinai su mumis? Manai, kad tavo žodžiai pasieks ką nors laisvėje? Nesitikėk
Kai po septyniolikos metų V. Kaladė ieškojo savo ,, neramios jaunystės‘‘ relikvijos – sidabrinės monetos su Vytimi – ir jos nesurado, jau nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kaip kompensaciją už tą netektį jam atidavė saugumiečių padarytų teismo proceso įrašų magnetofono juostas. Ten jis surado savo paskutini žodį.
Vieningas kaltintojų choras
Visuomeninai kaltintojai Milašius, Grigonienė , Skibini auskas bemaž choru vieningai reikalavo;.
- Reikalaujame tvarkos ardytojams skirti pelnytas bausmes
Valstybinis kaltintojas J. Bukučionis buvo
Irgi pasipiktinęs;
- Kodėl šaukei ,,Lietuva‘‘? Ką tai reiškia ?- darsyk retoriškai kreipėsi į V. Kaladę. Šis ramiai atsakė;
- Tai mano gimtinė, čia aš užaugau
1972 m. spalio 3 diena ,, Lietuvos Tarybų Socialisnės Respublikos vardu‘‘ buvo perskaitytas nuosprendis; Kaladę Vytautą, Alfonso s., Kačinską Antaną, Jono s., GRINEVIČIŲ K azį, Juozo s, Baužį Rimantą, Prano s,.Žmui dą Vytautą pripažinti kaltais pagal baudžiamojo kodekso 199 prim 3 straipsnį ir nubausti laisvės atėmimu; V. Kaladę ir Kačinską – trejiems metams kiekvieną, R. Baužį – vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, K. Grinevičių ir V. Žmuidą – dvejiems, V. Urbonavičiūtę – vieneriems metams pataisos darbų be laisvės atėmimo, išskaitant iš uždarbio 20 procentų valstybei, J.Prapuolenis – trejiems metams..
Nuosprendyje skrupulingai pažymėta; sumą, 35 rublius, išmokėtą psichiatrui V. Gurmanui už ekspertizę, priteisti iš teisiamųjų.
Pasmerktas visam gyvenimui
Paskutinė naktis LSSR valstybės saugumo komiteto požemyje, pagal Vytauto Kaladės pasakojimą, buvo labai sunki. Per pasimatymą motina pasakė, kad vyresnysis brolis nesirodė teisme todėl, jog pabijojo kad... gali atimti statomą nuosavą namą.
Paryčiais netikėtai saugumo kieme sukaukė sirena, skelbianti ,, ypatingą padėtį‘‘. Ten išvarytas Vytautas Kaladė pamatė pilkąjį ,,varną‘‘. Ji palydėjęs saugumo kapitonas A. Rimkus pasakė; ,,Sėdėsi nuo skambučio iki skambučio kaip pavojingiausias prievartautojas‘‘ Ką aš išprievartavau? – nesupratęs paklausė V. Kaladė. Tada kapitonas nusijuokė ,, Pačią pažangiausią sistemą pasaulyje‘‘ Keli anuomet labai aukštas pareigas užėmę partinės nomenklatūros atstovai man teigė patys buvę liudininkai, kai LKP CK PIRMASIS SEKRETORIUS A. Sniečkus griežta preikalavo iš saugumo generolo majoro J. PETKEVIČIAUS dirbti visoms kryptimis, kad sugrįžę iš įkalinimo vietų ,,Kauno chuliganai‘‘ nepasidarytų tautos didvyriais.
Likimų laužymo mašina
,, Dirbti visoms kryptimis ‚‘‘ reiškė, kad iš lagerio tie vaikinai sugrįžtų narkomanais, alkoholikais - ,,čefyrininkais‘‘, ,,gaidžiais‘‘ ar bent saugumo informatoriais. Apie šią saugumo organų praktiką man prasitarė ir pulkininkas G.Bagdonas, pasakojęs apie kitą didelę ir sudėtingą KGB Bylą; kuri, jo žodžiais tariant, apėmė ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą , o dalyvavo joje per du šimtus žmonių, tarp kurių buvo nūnai gan plačiai žinomų asmenų. Bet tik vienintelis Ž. Nekeliaklupsčiavo prieš saugumo tardytojus neatsižadėjo nei savo idėjų, nei draugų bendrabylių, tuo tarpu šie,visi iki vieno, atgailavo, prašė valdžios atleidimo, žadėjo ateityje niekad nenusikalsti... Ž. Gavo net šešerius metus, o bendrabyliai‘‘ atgailautojai‘‘ atsipirko menkomis bausmėmis, be to, dar buvo pasižadėję bendradarbiauti su saugumo organais. ,,Bet iš lagerio tas didvyris Ž. Grįžo narkomanas ir netrukus mirė...‘‘- baigė pasakojimą G.Bagdonas. Panašiai nutiko ir su ,,Kauno chuliganais‘‘.Vienas iš Vytauto Kaladės bendrabylių buvo kriminalistų išprievartautas, keliaujant etapais per įvairius Rusijos kalėjimus į Sibirą. Kitas grįžo alkoholikas. Trečias neatlaikęs, anot poetės M. Cvetajevos, "sunkios naštos prisiminimų" keletą kartų bandė žudytis ir ilgam pateko psichiatrijos ligoninę. Galima būtų teigti,kad ir šiuo atveju KGB susidorojo su partijos iškeltu uždaviniu, jeigu ne Vytautas Kaladė.
Jo sesuo Nijolė Klydžienė pasakojo, kad buvo nuvažiavusi į lagerį Tiumenės srityje aplankyti brolio, nes kiti artimieji, išskyrus motiną, buvo jo lyg ir atsisakę. Už didelį kyšį gavo leidimą trijų parų pasimatymui.
Pasirodo, kad net tarp užkietėjusių žmogžudžių ir prievartautojų laikomas jos brolis turėjo didelį autoritetą, buvo traktuojamas kaip politinis kalinys, netgi lagerio administracija elgėsi su juo pagarbiai. Žinia apie R.Kalantos susideginimą ir ,,lietuvių sukilimą Kaune‘‘ jau anksčiau buvo pasiekusi Sibiro glūdumas.
Tačiau pagrindinis to sukilimo dalyvis dar nežinojo, kas jo laukia sugrįžus į Lietuvą...
KGB KUMŠTIS NEATSIGNIAUŽĖ
,, Teatras yra labai svarbi ideologinė įstaiga!‘‘‘-reikšmingai pasakė Kauno dramos teatro direktorius V.Tumpa, kai sugrįžęs iš lagerio [ ten atbuvęs lygiai 3 metus ] Vytautas Kaladė norėjo vėl įsidarbinti scenos darbininku.
Kuo tik jis nesisiūlė; morge-sanitaru, kapinėse-duobkasiu, viešojo tualeto prižiūrėtoju, bet visur, išgirdę jo pavardę, atsisakydavo paslaugų. Buvo užsukęs net į Arkikatedrą baziliką,
Kad priimtų pašluoti šventorių, bet zakristijonas bailiai sumosavo rankomis ir, įkišęs kišenėn smulkų banknotą,mandagiai išstūmė pro duris.
Tada prisiminė saugumo tardytojo A.Rimkaus žodžius; ,,Tu dar paprašysi tarybų valdžios atleidimo‘‘.
Grįžus laisvėn, KGB vėl pasiūlė Vytautui Kaladei mainus- už nuoširdžią atgailą TV
Laidoje...Ne,ne darbą pasiūlė, o padidinti invalidumo pensiją – būdamas III grupės regėjimo
Invalidas galėjo gauti II grupę. Tačiau bedarbis nepasidavė ir šiems gundymams.
Pagaliau Vytautas Kaladė nuėjo į Kauno miesto komjaunimo komitetą ...prašyti darbo. Sekretorius G.Raudonis ištraukė iš seifo 1972 metų įvykių fotografijas matai,mes iki šiolei turime padėti išaiškinti visus.
.
